nuosaika

núosaika sf. (1) Brb, nuosaikà (3^a), nū́saika (dial.) (1) 1. nuosaikumas, saikingumas, saikas: Žmogus be nuosaikos rš. Be saiko, be nuosaikõs Nm. Plepa i plepa be nū́saikos Krš. Liežuvis klumpa, kad nesumeiga kalbos, be núosaikos Škn. 2. spartumas, sėkmingumas ką dirbant: Ans dirba be jokios núosaikos, t. y. darbas nesiseka J. Blogai, kad darbe nū́saikos nėra Užv. Ar aš nebturiu nū́saikos – nebeapsidirbu, i tiek! Kž. 3. nuoseklumas, apsigalvojimas: Kad tik nuosaikõs nėra, tai ir darbas nesiseka Kair. Kūrei ugnį – neužkūrei: dirbi be jokios nū́saikos Rdn.